"VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS Politologijos ir sociologijos katedra
Vytautas Dumbliauskas
SOCIOLOGIJA
Mokymo priemonë
Vilnius, 1999
UDK 316(075.8) Du228 Mokymo priemonë apsvarstyta VPU Politologijos ir sociologijos katedros 1999 06 10 posëdyje ir rekomenduota spausdinti (protokolo Nr. 4).
Vytautas Dumbliauskas SOCIOLOGIJA Mokymo priemonë Tir. 300 egz. 4 sp. l. Uþsak. Nr. 72 Iðleido Vilniaus pedagoginis universitetas Studentø g. 39, LT-2034 Vilnius Redagavo, maketavo ir spausdino VPU leidykla T. Ðevèenkos g. 31, LT-2009 Vilnius Kaina sutartinë ISBN 9986-869-48-X © Vilniaus pedagoginis universitetas
Pratarmë
Prisipaþinsiu, vienas ið postûmiø paraðyti ðià mokymo priemonæ buvo atsibodæs diktavimas paskaitø metu. Paprastai uþsiraðantieji visada atsilieka nuo kalbanèiojo, todël pirmasis jø rûpestis yra spëti uþsiraðyti, nelabai gilinantis á tai, apie kà kalbama. Aiðku, studentai gali pirmiausia klausyti ir stengtis suvokti dëstytojo pateikiamà informacijà, taèiau pasikliauti girdimàja atmintimi (t. y. neuþsiraðinëti) gali, manau, toli graþu ne kiekvienas, todël gana daþnai paskaitoje atsiranda dëstytojo ir studentø ryðio problema: dëstytojas pasijunta kalbàs þmonëms, kurie yra susirûpinæ prieð tai pasakytos minties uþraðymu. Iðeitis ið tokios padëties yra - reikia iki minimumo sumaþinti uþsiraðinëjimà paskaitos metu. Tam reikëtø lyg ir nedaug - studentai turi turëti kiekvienos paskaitos konspektà ir turi bûti já perskaitæ jau prieð paskaità. Ðtai tada jie galës atidþiai klausyti dëstytojo aiðkinimo, nevarginami mechaniðko uþsiraðinëjimo, tik pasiþymëdami kai kurias pastabas. Todël ði knygutë yra bandymas padëti studijuojantiems sociologijà, tai, kas dar vadinama sociologijos ávadu arba sociologijos pagrindais. Kurso struktûra. Amerikietiðkø sociologijos vadovëliø, kuriais daugiausia rëmiausi, sudarydamas savo kursà, struktûra yra pakankamai skirtinga, taèiau kiekviename jø yra iðskiriamos penkios ðeðios dalys. Jø pavadinimai taip pat ávairûs, taèiau turinys daþnai bûna panaðus. Ðiame kurse skiriu penkias dalis, kurias sudaro aðtuoniolika temø. Kurso temø galëjo bûti ir daugiau: antroji dalis galëtø apimti socialinës sàveikos, teritoriniø bendruomeniø temas, treèioji - rasinius ir etninius santykius, ketvirtoji - sveikatos apsaugà. Taèiau, kaip þinia, semestras trunka tik ðeðiolika savaièiø, per já galima perskaityti tiek pat paskaitø, todël dalies temø reikëjo atsisakyti. Mano pasirinkimas toks, kitas dëstytojas tikriausiai atsisakytø kitø temø. Paskaitos struktûra. Kiekvienoje paskaitoje iðskiriama keletas daliø. Jø skaièius ávairuoja nuo keturiø iki aðtuoniø. Ðio struktûrizavimo tikslas - palengvinti studentams suvokti ir ásiminti medþiagà. Paskaitos daliø daþnai bûna daugiau negu temoje nagrinëjamø problemø. Taip yra todël, kad kai kurios paskaitø dalys tik iðplëtoja prieð tai buvusiàjà. Dëkoju savo sûnui Vytautui uþ pagalbà, rengiant kompiuteriu ðá leidiná. Vilnius, 1999
!
Pirmoji dalis. SOCIOLOGIJOS PAGRINDAI
1. Pirmoji paskaita. SOCIOLOGIJA
1. Sociologija yra socialinis mokslas, tiriantis visuomenes, susiformavusias dël socialiniø ir ekonominiø pokyèiø, prasidëjusiø XVIII a. Dauguma sociologijos apibrëþimø nurodo, kad sociologija yra þmoniø visuomenës, socialinio elgesio tyrimas. Tuo ignoruojamas faktas, jog þmoniø visuomenë gyvuoja tûkstanèius metø, taèiau sociologija kaip atskiras mokslas ëmë rastis tik XIX amþiuje. Tai reiðkia, kad sociologijos radimàsi lëmë esminiai pokyèiai visuomenëje. 1.2. Socialinio paþinimo ypatumas. Sociologija, kaip ir kiti socialiniai mokslai, skiriasi nuo gamtos mokslø. Pirma, mes negalime tyrinëti socialiniø faktø taip, kaip tiriami faktai fiziniame pasaulyje, nes socialiniai faktai, kitaip negu gamtos, nëra objektyvi, t. y. nuo mûsø nepriklausanti tikrovë. Prieðingai, socialiniai faktai yra þmoniø kuriama ir atkuriama, t. y. nuo jø veiklos priklausanti tikrovë. Antra, ne tik þmonës kuria visuomenæ, bet ir visuomenë kuria þmones: jø tapatumà, vertybes, elgesá. Treèia, pati socialinë teorija dël to yra neatskiriama socialinio gyvenimo dalis, nes ji negali atsiriboti nuo þmoniø praktinës veiklos, neprarasdama savo objekto. 1.3. Sociologija kaip sàmoningumo forma. Amerikieèiø sociologas P. Bergeris nurodo keturias sociologinio sàmoningumo (arba poþiûrio) dimensijas. 1. Demaskavimas. Sociologinis poþiûris - tai sugebëjimas matyti, kas vyksta uþ socialiniø struktûrø fasadø, tai tiriamø socialiniø sistemø apnuoginimas. 2. Nepagarbumas. Sociologas blaiviai, kritiðkai vertina ir negarbina visuomenëje pripaþástamø vertybiø, tiesø, suvokia, jog kiekvienoje visuomenëje gyvuoja oficialioji (respektabilioji) ir neoficialioji (nerespektabilioji) visuomenës. 3. Reliatyvizmas. Geografinis ir socialinis mobilumas modernioje visuomenëje reiðkia galimybes ávairiai traktuoti pasaulá. 4. Kosmopolitizmas. Sociologas yra þmogus, kuris domisi kitais kraðtais, vidujai atviras begalinei þmogiðkøjø galimybiø ávairovei (2, p. 28-56). 1.4. Sociologinë vaizduotë yra galëjimas matyti asmeniná gyvenimà platesniame istoriniame ir socialiniame kontekste. Terminà pasiûlë amerikieèiø sociologas C. Wright Millsas: (
) individas gali suprasti savo patyrimà ir ávertinti savo likimà, tik nustatydamas savo vietà jam tekusiame istoriniame laikotarpyje; jis gali þinoti savo galimybes gyvenime, tik siekdamas þinoti visø já supanèiø individø gyvenimo galimybes (17, p. 8). Pasak jo, asmeniniai rû"
pesèiai ir vieðos problemos ið dalies sutampa ir persmelkia vieni kitus, formuodami platesnæ socialinio bei istorinio gyvenimo struktûrà (32, p. 7). 1.5. Sociologinës vaizduotës trimatiðkumas. Komentuodamas sociologinës vaizduotës terminà, anglø sociologas A. Giddensas mano, kad ji turi bûti trimatë: tai istorinis, antropologinis ir kritinis socialinës tikrovës suvokimas. 1. Istorinis matmuo yra netolimos praeities apmàstymas, stengiantis suvokti pramoninio kapitalizmo sukeltø pokyèiø mastà ir radikalumà. 2. Antropologinis matmuo yra sàlyga suvokti, jog vakarietiðkasis gyvenimo bûdas nëra niekuo pranaðesnis uþ kitus. Ðis matmuo leidþia suvokti þmogaus gyvenimo organizavimo formø ávairovæ, kuri yra mûsø planetoje. 3. Kritinis matmuo susijæs su raidos galimybëmis: sociologai turi bûti pasiruoðæ nagrinëti alternatyvius ateities variantus, nes visuomenëje mes nesam pasmerkti pasyviai paklusti jëgoms, veikianèioms kaip gamtos dësniai (9, p. 13-22). 2. Sociologijos atsiradimas yra sàlygotas dviejø vadinamøjø didþiøjø revoliucijø. 2.1. Politinë revoliucija (1789 m., Prancûzija), sugriovusi luominæ visuomenæ ir iðkëlusi laisvës ir lygybës idealus. 2.2. Pramoninë revoliucija (XVIII a. 2 pusë, Anglija) ir socialinës jos pasekmës - masinë migracija, urbanizacija, moterø ásitraukimas á visuomeninæ gamybà. 3. Sociologijos pradininkai 3.1. Augusteas Comteas (1798-1857) sukûrë sociologijos terminà, sudarë mokslø hierarchijà, kurioje svarbiausia buvo sociologija (matematika-astronomija-fizika-chemija-biologija-sociologija), tirianti sudëtingiausius faktus. Naujasis mokslas - sociologija - turëjo iðvaduoti mokslus apie visuomenæ nuo ðimtmeèius trukusios teologijos ir metafizikos átakos, padaryti juos pozityviais, t. y. tiksliais ir aiðkiais. Sociologija privalo tirti tik realius reiðkinius ir atskleisti jø dësnius. A. Comteas skiria ðá mokslà á dvi dalis: socialinæ statikà, tirianèià visuomenës tvarkà, darnumà, stabilumà, ir socialinæ dinamikà, tirianèià visuomenës raidà, pokyèius. 3.2. Karlas Marxas (1818-1883) teigë, kad visa þmonijos istorija yra klasiø kovos istorija. Visuomenës istorijà aiðkino materialistiðkai: visuomenës gyvenimo pagrindas yra materialinë gamyba, kuri nulemia visuomenës sàmonæ (politikà, moralæ, teisæ, religijà, mokslà, menà). Tai - bazës ir antstato sàveika. Materialinæ gamybà sudaro gamybinës jëgos ir gamybiniai santykiai.
#
Gamybinës jëgos nuolat tobulëja. Ateina momentas, kai jos iðauga ið esamø gamybiniø santykiø, kurie keièiami kitais revoliuciniu bûdu. Ávykus pakitimams bazëje, t. y. pasikeitus gamybos bûdui, ima keistis ir antstatas. 3.3. Herbertas Spenceris (1820-1903) þvelgë á visuomenæ kaip á biologiná kûnà: kaip kûnà sudaro ávairûs jo organai, taip ir visuomenæ sudaro institutai (ðeima, valstybë, religija, mokykla), atliekantys tam tikras funkcijas. Taip jis padëjo pagrindus struktûriniam funkcionalizmui: visuomenë yra organizmas, kuriam bûdingos struktûrinë diferenciacija ir funkcijø diferenciacija. Taikë Ch. Darwino evoliucijos teorijà, aiðkindamasis visuomenës gyvenimà: ekonominæ konkurencijà laikë natûraliosios atrankos analogija, paliekanèia iðgyventi tik stipriausius. Tuo pagrindë laissez-faire kapitalizmà. 3.4. Emilis Durkheimas (1858-1917) sociologijos tyrimo objektu laikë socialinius faktus, skirtingus nuo ekonominiø, psichologiniø, fiziniø faktø. Socialiniø faktø poþymiai - objektyvus, nepriklausomas nuo individo egzistavimas ir galëjimas individà paveikti. Þmogaus socialiná elgesá daugiau lemia ne individualios prieþastys, bet socialiniø faktø visuma. Pagrindinë kûrybos tema - socialinis solidarumas. Skyrë dvi istorines jo formas: mechaniná solidarumà, bûdingà primityvioms visuomenëms, bei organiná solidarumà, bûdingà ðiuolaikinei visuomenei ir grindþiamà darbo pasidalijimu. Kiekvienas visuomenës narys atlieka specifinæ funkcijà, todël priverstas keistis þmogiðkosios veiklos rezultatais. Taip darbo pasidalijimas integruoja individus, suvienija socialiná organizmà, ugdo solidarumo jausmà. 3.5. Maxas Weberis (1864-1920) buvo veikiamas K. Marxo idëjø, taèiau kritiðkai vertino kai kurias jø: neteikë tiek reikðmës klasiø kovai, atmetë materialistiná istorijos supratimà. Ekonominiai veiksniai yra svarbûs, taèiau idëjos ir vertybës turi tokià pat átakà socialiniams pokyèiams. Sociologijoje ávedë socialinio veiksmo sàvokà, nusakanèià elementariausià socialinës veiklos vienetà. Vartojo jo pasiûlytà idealaus tipo sàvokà, kuri reiðkë abstrahuotà, grynai loginá tiriamo socialinës tikrovës aspekto modelá. Ði abstrakcija buvo tyrimo árankis, leidþiantis lyginti ir grupuoti empirinius faktus, fiksuojant esminius bendrumus ir ignoruojant neesminius skirtumus. Idealaus tipo modelis buvo taikomas, tiriant biurokratijà, iðskiriant tris istorinius valdþios tipus. Moderniø visuomeniø raidoje atkreipë dëmesá á mokslo ir biurokratijos poveiká, pavadinæs tai visuomenës racionalëjimu, reiðkianèiu socialinio ir ekonominio gyvenimo organizavimà efektyvumo principais ir techniniø þiniø pagrindu. 4. Sociologija ir kiti socialiniai mokslai. Tarp jø nëra ir negali bûti grieþtø barje$
rø. Þmogaus elgesio visuomenëje tyrimas yra visø visuomenës mokslø objektas. Skirtingos þmogaus elgesio sferos, tiriamos atskirø mokslø, yra intelektualaus darbo pasidalijimas, kuris visada yra sàlygiðkas. 4.1. Antropologija yra primityviø visuomeniø sociologija. 4.2. Demografija tiria gyventojø skaièiø, sudëtá, dinamikà ir jø priklausomybæ gimstamumo, mirtingumo ir migracijos. 4.3. Ekonomikos mokslas tiria materialiø gërybiø gamybà, paskirstymà ir vartojimà. 4.4. Politikos mokslas tiria vieðøjø ir visiems privalomø sprendimø priëmimà bei ágyvendinimà, panaudojant politinæ galià ir valdþià. 5. Sociologija ir visuomenës poreikiai. 5.1. Akademinë sociologija tiria fundamentalias visuomenës paþinimo problemas. 5.2. Taikomoji sociologija yra teoriniø modeliø, tyrimo metodø ir procedûrø visuma, kuria remiamasi sprendþiant apibrëþtus praktinius uþdavinius. 6. Sociologijos lygiai yra orientacijos á skirtingus socialinius reiðkinius. 6.1. Makrosociologija tiria visuomenæ apskritai, socialinius institutus, klases, dideles grupes. 6.2. Mikrosociologija tiria tiesioginës socialinës sàveikos sferas - tarpasmeninius santykius, socialinæ komunikacijà, maþas grupes, kasdienybës realijas. 7. Sociologijos teorinës paradigmos: funkcionalizmas, konflikto teorija, simbolinis interakcionizmas. 7.1. Funkcionalizmas yra makrosociologinë paradigma. Pagal jà visuomenë traktuojama kaip sistema, kurios sudëtinës dalys atlieka funkcijas, leidþianèias iðlaikyti visuomenës stabilumà, taèiau funkcionalistai pripaþásta, kad ne visi visuomenës sluoksniai ir ne visada palaiko stabilumà, - tokiai bûklei nusakyti jie naudoja disfunkcijos sàvokà. Visuomenë, pasak ðios teorijos ðalininkø, pati áveikia disfunkcijas ir iðlaiko pusiausvyrà. 7.2. Konflikto teorija yra makrosociologinë paradigma, pagal kurià á visuomenæ þiûrima kaip á nuolatiná ávairiø socialiniø grupiø konfliktà. Funkcionalistams konfliktas yra disfunkcija, o konflikto teorijos atstovams - pagrindinis socialiniø pokyèiø ðaltinis. 7.3. Simbolinis interakcionizmas yra mikrosociologinë paradigma, pagal kurià á visuomenæ þiûrima kaip á nuolatinæ, kasdieninæ socialinæ sàveikà (interakcijà). Ði paradigma vadinama simboliniu interakcionizmu, kadangi þmonës reaguoja ne tiek á tiesioginius veiksnius, kiek á tai, kà tie veiksmai reiðkia arba simbolizuoja.
%
2. Antroji paskaita. SOCIOLOGINIS TYRIMAS
1. Teorijos ir empirijos santykis. Mokslinis paþinimas paprastai skirstomas á empiriná ir teoriná, t. y. á faktinës medþiagos rinkimà ir jos teoriná aiðkinimà. Faktai yra tikri, nepramanyti, nustatyti ávykiai, atsitikimai, reiðkiniai. Teorija yra tikrovës reiðkiniø aiðkinimas abstrakèia logine forma. Teorijos ir empirijos santykis nusakomas tuo, kad faktai yra apibûdinami kaip teorinio aiðkinimo objektas, o pati teorija - kaip tø faktø aiðkinimo bûdas. Be to, teorija ir empirija sàlygoja viena kità. Empirinis tyrimas (t. y. faktø rinkimas) neámanomas, nesiremiant kokia nors teorija. Kita vertus, faktai bûtini teorijoms: jie gali jas arba patvirtinti, arba iðkelti bûtinybæ papildyti, arba paneigti ir iðkelti bûtinybæ kurti naujas teorijas. Mokslo paþanga todël ir apibûdinama kaip þinomø teorijø pritaikymas vis naujiems faktams arba naujø teorijø kûrimas. 1.1. Empirinë sociologija yra kompleksas sociologiniø tyrimø, orientuotø rinkti ir analizuoti konkreèius visuomenës gyvenimo faktus, taikant specialius metodus. 2. Sociologiniø tyrimø rûðys. Pagal tyrimo gilumà, jam keliamus uþdavinius ir empirinës analizës sudëtingumà gali bûti skiriamos trys sociologiniø tyrimø rûðys. 2.1. Þvalgomasis (pilotaþinis) tyrimas gali bûti taikomas pradiniame iðsamiø tyrimø etape kaip bandomasis tyrimas, kurio tikslas - patikslinti hipotezæ, uþdavinius, patikrinti metodikà. Toks tyrimas gali bûti nedidelës apimties, ne tokios sudëtingos programos, jam atlikti reikia maþiau priemoniø. 2.2. Apraðomasis tyrimas yra sudëtingesnis, jo tikslas yra gauti empirinius duomenis, suteikianèius iðsamesná tiriamø reiðkiniø vaizdà. Apraðomieji tyrimai atliekami, kai analizës objektas - santykinai didelë þmoniø grupë, apibûdinama ávairiais aspektais. Tyrëjas apraðo, ávertina, palygina já dominanèius poþymius. 2.3. Analitinis tyrimas yra giliausia sociologinë analizë, kurios tikslas yra ne tik apraðyti reiðkinio struktûros elementus, bet ir nustatyti jø prieþastinius ryðius (18, p. 37-38). 3. Sociologinio tyrimo programa yra dokumentas, kuriame iðdëstoma tyrimo teorija ir praktika. Programà sudaro trys dalys: metodologinë, metodinë ir organizacinë-procedûrinë. 3.1. Metodologinæ dalá sudaro problemos formulavimas ir pagrindimas, tyrimo tikslai ir uþdaviniai, tyrimo objekto ir dalyko apraðymas, loginë pagrindiniø sàvokø analizë, tyrimo hipotezës. 3.2. Metodinæ dalá sudaro tyrimo aibës apraðymas (pagrindþiant atrankos repre&
zentatyvumà), pirminës sociologinës informacijos rinkimo metodø charakteristika, tinkamai parinktos priemonës informacijai rinkti, loginë informacijos apdorojimo schema. 3.3. Organizacinæ-procedûrinæ dalá sudaro pasiruoðimas tyrimui, informacijos rinkimo procedûros, informacijos dorojimo procedûros, duomenø analizë, interpretavimas, tyrimo ataskaita (18, p. 40). 4. Tyrimo etapai. Sociologinio tyrimo logika reikalauja visus konkreèius tyrimus atlikti tam tikrais etapais. Nors sociologijos vadovëliuose nurodomas skirtingas etapø skaièius, taip yra tik dël to, kad kai kurie sociologai kelis tam tikrus etapus ávardija kaip vienà. Daugiausia nurodoma septyni etapai: problemos apibrëþimas, literatûros apþvalga, hipotezës formulavimas, tyrimo plano sudarymas, duomenø rinkimas, duomenø analizë, iðvadø formulavimas. 4.1. Problemos apibrëþimas. Tyrëjas privalo kuo aiðkiau apsibrëþti tai, kà norima iðtirti, nes dël netikslaus problemos formulavimo tyrimo vertë tampa santykine ir laikina. Jei iðkart nepavyksta aiðkiai apibrëþti problemos, tai galima atlikti vëliau, parengtus kitas tyrimo programos dalis. 4.2. Literatûros apþvalga tyrëjui atskleidþia tai, kas jau þinoma apie tiriamà problemà ir kartu jà geriau apibûdina, kas nuveikta kitø sociologø, tiriant ðià problemà, kokiais bûdais buvo renkami duomenys, kaip jie buvo interpretuojami ir t. t. Paþintis su kitais tyrimais padeda iðvengti klaidø arba sumaþinti jø kieká. 4.3. Hipotezës formulavimas. Hipotezë yra spekuliatyvus spëjimas apie ryðá tarp dviejø ar daugiau faktø, veiksniø ir pan., t. y. kintamøjø, kurá reikia patikrinti. Hipotezë paprastai teigia, kad vienas socialinio elgesio aspektas veikia kità. Ðie aspektai, arba veiksniai, vadinami kintamaisiais. Hipotetiðkai laikomas turinèiu átakos veiksnys vadinamas nepriklausomu kintamuoju, hipotetiðkai veikiamas átakos - priklausomu kintamuoju. Spëjamas ryðys tarp kintamøjø turi bûti suformuluotas aiðkiai. 4.4. Tyrimo plano sudarymas. Kai sociologai suformuluoja tyrimo hipotezæ, jie turi nusistatyti, kaip rinks duomenis, patvirtinanèius (ar pagrindþianèius) jø hipotezæ. Pagal hipotezæ jie gali planuoti taikyti vienus ar kitus tyrimo metodus arba jø kombinacijà. 4.5. Duomenø rinkimas. Sociologams nebûtina klausinëti kiekvienà þmogø (tai bûtø neámanoma). Duomenys yra renkami, taikant atrankos metodà. Atranka gali bûti ávairiø tipø: atsitiktinë, sisteminë, tikslinë ir t. t., taèiau svarbiausia, kad ji bûtø reprezentatyvi, t. y. kad atrinktieji respondentai atstovautø objektà (tiriamà visuomenës grupæ). Duomenys renkami, taikant metodus, kurie bus aptarti ðios paskaitos skyrelyje Tyrimo metodai.
'
4.6. Duomenø analizë yra paieðka reikðmingø ryðiø tarp faktø, kurie iðkyla tyrimo metu. Surinktoji pirminë sociologinë informacija yra statistiðkai apdorojama. Kiekvienas tyrëjas taiko savus duomenø apdorojimo metodus, pats pasirenka programinæ árangà statistinei duomenø analizei atlikti. 4.7. Iðvadø formulavimas. Duomenø analizë leidþia daryti iðvadas, kurios patvirtina, atmeta arba modifikuoja tyrimo pradþioje suformuluotà hipotezæ. Be to, tyrinëtojai siekia nusakyti savo darbo reikðmæ, siedami jà su teorija ir kitais tyrimais, taip pat pasiûlo bûsimø tyrimø kryptis. 5. Tyrimo metodai. Savo darbe sociologai taiko ðiuos pagrindinius metodus: dokumentø analizæ, stebëjimà, apklausà, eksperimentà, lyginamàjá arba istoriná tyrimà. 5.1. Dokumentø analizë yra duomenø rinkimas ið ávairiø dokumentø, kurie gali bûti pirminiai (paraðyti ávykiø liudininkø) ir antriniai (paraðyti þmoniø, kurie tiesiogiai nesusijæ su apraðomais ávykiais), oficialûs ir neoficialûs, tekstiniai ir statistiniai. 5.2. Stebëjimas yra duomenø rinkimas, remiantis ið anksto apgalvotu, ..."
|
You need to upgrade your Flash Player , or try to enable javascript in order see this document properly.
|
|
Comments
